Runų būrimas

Sąžiningas įvertinimas

Joks įrašas neaprašo runų traukimo atsakymui į klausimą gauti. Joks teisynas to nemini. Jokia saga nepateikia runų metimo scenos, nors ši literatūra labai detaliai aprašo daugybę kitų būrimo būdų. Joks archeologinis radinys niekada nebuvo identifikuotas kaip būrimo rinkinys, ir joks runų radinys nesudaro dvidešimt keturių ženklų grupės.

Išlikęs runų korpusas yra memorialinis, teritorinis, komercinis, asmeninis, o kartais ir agresyvus. Jame randama nuosavybės žymių, prekybinių apskaitos lentelių, prakeiksmų, meilės raštelių, nepadorių užrašų, lotynų kalbos pratimų ir vieno vyro skundas, kad kito žmogaus išraižyti ženklai susargdino moterį. Jame nėra orakulų.

Tokia yra tikroji padėtis, ir būtent to dažniausiai nepasako knygos apie runas.

Ką iš tikrųjų parašė Tacitas

Beveik visi istoriniai teiginiai remiasi viena vienintele ištrauka, todėl verta ją perskaityti atidžiai, o ne pasikliauti perpasakojimais.

Veikalo Germania 10 skyriuje, parašytame apie 98 m. po Kr., Tacitas aprašo germanų būrimo paprotį: nuo vaismedžio nupjaunama šaka ir supjaustoma į lenteles; ant jų padaromos žymės (notae); lentelės atsitiktinai išbarstomos ant baltos drobulės. Žynys (visuomeniniais reikalais) arba šeimos galva (asmeniniais reikalais) pasimeldžia, pažvelgia į dangų ir po vieną pakelia tris lenteles, aiškindamas jas pagal anksčiau padarytus ženklus.

Tai tikras pasakojimas apie tikrą paprotį, ir jis iš tiesų įspūdingas. Tačiau trys esminės kliūtys neleidžia jo laikyti runų būrimo įrodymu.

Data. Tacitas rašo apie 98 m. po Kr. Seniausi datuojami runų dirbiniai yra apytikriai to paties laikotarpio arba vėlesni, o pilna patvirtinta futarko eilė pasirodo tik Kylverio akmenyje apie 400 metus. Jis aprašo tai, kas vyko prieš pat atsirandant runų raštui arba pačioje jo pradžioje.

Žodynas. Jis vartoja žodį notae (ženklai ar žymės). Jis nesako „raidės“, nors puikiai mokėjo šį žodį. Kitur jis pastebi, kad tiek germanų vyrai, tiek moterys nemoka slapto susirašinėjimo, o tai sunkiai suderinama su raštu pagrįsta būrimo sistema.

Metodas. Net vertinant tiesiogiai, ši procedūra nepanaši į šiuolaikinį runų būrimą. Tai trys lentelės, po vieną pakeliamos iš pabertų ant baltos drobulės, pasimeldus ir nukreipus žvilgsnį į dangų: čia nėra jokio maišelio, jokio išdėstymo ir jokių apverstų reikšmių.

Ši ištrauka patvirtina germanų būrimą pažymėtomis medinėmis lentelėmis. Ji nepatvirtina, kad vikingai būrė skaitydami futarką.

Vienas dalykas, kuris yra visiškai tikras

Po visais šiais mitais slypi tikras istorinis faktas, ir apie jį verta kalbėti taip pat aiškiai, kaip ir apie paneigimus.

Runos turėjo ideografinę prasmę greta savo garsinių verčių. Tai nėra spėlionė.

Stentofteno akmenyje Blekingėje Jera runa panaudota viena, reiškianti gerą derlių, o ne garsą j. Tai runa, perskaityta kaip sąvoka ant tikro paminklo tų žmonių, kurie šį raštą naudojo kasdien.

Anglosaksai elgėsi taip pat. Vienintelio išlikusio „Beovulfo“ rankraščio perrašinėtojas runą ᛟ tris kartus užrašo kaip atskirą logogramą vietoje žodžio eþel, tekste, kuris šiaip parašytas vien lotyniškomis raidėmis. Ši praktika turi net atskirą pavadinimą: begriffsrunen (sąvokinės runos).

Runų poemos taip pat egzistuoja būtent tam, kad su kiekviena raide susietų konkrečią sąvoką. Abėcėlė, kurios raidės pavadintos galvijų, krušos, ledo, vargo, džiaugsmo ir kapo vardais, yra abėcėlė, kurios kiekvienas ženklas turi semantinį krūvį.

Taigi pradinė būrimo medžiaga (ženklai, turintys prasmę) yra tikra ir istoriškai patvirtinta. Trūksta tik vieno dalyko: kokių nors įrodymų, kad kas nors šią medžiagą senovėje būtų sujungęs į orakulą.

Iš kur atsirado šiuolaikinė praktika

Beveik visų šiandien naudojamas metodas yra aiškiai atsekamas, ir jis yra visai nesenas.

Ralphas Blumas, The Book of Runes („Runų knyga“), 1982 m. Ji buvo parduota milžinišku tiražu kartu su keraminių plokštelių rinkiniu ir tapo tiesiogine šiuolaikinės praktikos pradininke. Blumas atvirai pripažino kuriantis naują sistemą: savo metodą jis iš esmės nukopijavo nuo „I Ching“ (Permainų knygos) ir taro išdėstymų, be to, naudojo savo paties sugalvotą ženklų tvarką, o ne tradicinę futarko seką.

Jis taip pat įvedė tuščiąją runą, pateikiamą kaip Odino runą, nežinomybę ar likimą. Jos nėra jokiame istoriniame šaltinyje. Kiekviena tuščia plokštelė kiekviename nuo to laiko parduotame runų rinkinyje kyla būtent iš šios knygos.

Kartu su Blumu ir po jo atsirado labiau į istorinius šaltinius besigilinančių autorių darbų (ypač Edredo Thorssono ir Freyos Aswynn devintajame dešimtmetyje), kurie pateikė daugumą stichijų, medžių ir dievybių atitikmenų, šiandien laikomų tradiciniais. Šios sistemos yra darnios ir apgalvotos. Tačiau joms yra vos keturiasdešimt metų, o ne tūkstantis.

Už viso to stovi Guido von Listas, kurio 1902 m. sugalvota aštuoniolikos runų armanų eilė įvedė reikšmes, iki šiol be nuorodų klajojančias po knygas, ir kurio sistema vėliau buvo perimta vėlkisčių (Völkisch), o vėliau ir nacių simbolikos.

Apverstų runų klausimas

Vienas praktinis aspektas tiesiogiai išplaukia iš šaltinių, o ne iš vėlyvos tradicijos.

Šiuolaikinė praktika daugumai runų priskiria apverstą (merkstave) reikšmę. Tačiau devynios iš dvidešimt keturių Vyresniojo futarko runų yra simetriškos viršaus ir apačios atžvilgiu, todėl jų apskritai neįmanoma apversti: Gebo, Hagalaz, Naudhiz, Isa, Jera, Eihwaz, Sowilo, Ingwaz ir Dagaz.

Rinkiniai ir knygos, siūlantys apverstą reikšmę šioms devynioms runoms, tiesiog ją išgalvoja, nes pati ženklo forma to neleidžia.

Esama ir dar vieno nianso. Sowilo pasižymi sukimosi, bet ne veidrodine simetrija, todėl į kitą pusę išraižyta Sowilo nėra apversta: ji tiesiog atsukta kita kryptimi. Laikyti tai apvertimu reikštų suteikti prasmę paprasčiausiam gamybos netolygumui.

Šioje svetainėje apverstos reikšmės pateikiamos tik toms Vyresniojo futarko runoms, kurios iš tiesų turi aiškią orientaciją, ir visai nepateikiamos Jaunesniajam futarkui, futorkui ar ogamui. Apvertimas yra šiuolaikinė taisyklė, sukurta išskirtinai Vyresniajam futarkui, o jos taikymas kitoms sistemoms būtų gryna savivalė.

Ar verta burti runomis

Taip, jei to norite, ir nėra jokio reikalo dėl to teisintis.

Ši svetainė laikosi tokios pačios pozicijos ir dėl taro kortų. Psichologinis taro skaitymas yra XX amžiaus sluoksnis, uždėtas ant XV amžiaus kortų žaidimo, ir tai puikiai veikia. Tai, kad praktika yra moderni, nereiškia, jog ji bevertė.

Šiuolaikinis runų skaitymas turi nepaprastai stiprų pradinį pagrindą: nuo dvidešimt keturių iki dvidešimt devynių raidžių su tikrai senais pavadinimais, susietų su tikrai senomis poemomis, aprašančiomis galvijus, orus, vargą, apsaugą, keliones, dovanas, ledą ir kapą. Tai kur kas turtingesnis ir konkretesnis žodynas, nei turi dauguma kitų būrimo sistemų, be to, jis turi paliudytą vidinių nesutarimų tradiciją, kurią skaityti yra nepaprastai įdomu.

Patarimas labai paprastas: žinokite, ant kurio sluoksnio stovite. Teiginys, kad Hagalaz reiškia krušą, yra faktas. Teiginys, kad senosios anglų kalbos posmas pažymi, jog vėliau ji virsta vandeniu, yra faktas. Teiginys, kad Hagalaz yra virsmo sėkla, yra šiuolaikinė interpretacija, ir visai vykusi. O teiginys, kad būtent taip darė vikingai, yra netiesa.

Pirmųjų trijų visiškai pakanka prasmingam darbui.