Brakteatai

Kas yra brakteatas

Brakteatas yra plonas aukso diskas, štampuotas iš vienos pusės, kad reljefinis atvaizdas iškiltų kitoje, turintis ąselę ir nešiotas ant virvelės ar grandinėlės. Dauguma jų yra stambios monetos dydžio. Auksas dažnai būna itin plonas, ir tai atskleidžia jo esmę: dirbinys buvo skirtas reprezentacijai, o ne aukso luitams kaupti.

Jie priskiriami trumpam laikotarpiui. Tradicija prasidėjo V amžiuje, suklestėjo VI a. ir nutrūko. Išliko apytikriai tūkstantis egzempliorių, daugiausia sutinkamų Danijoje, pietų Švedijoje ir Norvegijoje, o pavieniai radiniai siekia net Angliją ir žemyninę Europą.

Jų kilmė susijusi su mėgdžiojimu. Romos imperatoriai dalijo auksinius medalionus sąjungininkams ir barbarų vadams pasienyje, o šiuose medalionuose buvo vaizduojamas imperatoriaus biustas profiliu. Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpio Skandinavijos meistrai nukopijavo šį formatą ir vėliau palaipsniui jį perdirbo: valdovo galva virto didele vyro galva, po ja esantis arklys padidėjo, atsirado paukščiai, ir per kelias kartas portretas virto savita ikonografija.

Brakteatas yra prestižo ženklas, kurio forma prasidėjo nuo svetimo prestižo ženklo kopijavimo.

Užkeikimų žodžiai

Maždaug penktadalis išlikusių brakteatų turi runų įrašus, ir būtent čia atsiskleidžia jų reikšmė rašto raidai.

Nedidelis žodžių rinkinys kartojasi pakankamai dažnai, kad būtų laikomas formulišku:

alu: dažniausiai sutinkamas žodis, aptinkamas ant brakteatų, amuletų ir laidojimo urnų visame Vyresniojo futarko paplitimo regione. Jo etimologija siejama su alumi ir apsvaigimu, o per tai: su ekstatinėmis būsenomis, apsauga bei ryšiu su mirusiaisiais. Kam jis iš tikrųjų buvo skirtas, vis dar nėra aišku, ir tai stulbina žinant, kaip dažnai šis žodis pasitaiko.

laukaz: poras arba laukinis česnakas. Šios genties augalai užėmė svarbią vietą germanų sampratoje apie gydymą bei gyvybinę galią, o pats žodis kartais trumpinamas iki lauz ar vienos runos. Tai viena iš dviejų konkuruojančių Laguz runos vardo rekonstrukcijų.

auja: sėkmė arba dieviškoji malonė.

Šie žodžiai yra artimiausi standartinėms formulėms visame runų korpuse, tačiau jų tikroji prasmė išlieka neįminta. Sąžininga pripažinti, kad galime juos perskaityti, bet negalime paaiškinti jų funkcinės paskirties.

Pavogta abėcėlė

Du brakteatai yra svarbesni už visus kitus, ir vieno iš jų nebėra.

Vadstenos brakteatas, rastas Švedijoje ir datuojamas maždaug 500 m., turi visą dvidešimt keturių runų Vyresnįjį futarką, taškais padalytą į tris grupes po aštuonias. Tai tiesioginis ættir įrodymas: runų eilės padalijimas į tris dalis, kurį kaip savaime suprantamą priima kiekviena knyga apie runas ir kuriuo remiasi viduramžių islandų šifrų sistemos.

Be Vadstenos ir apgadinto jo bendro, Grumpano brakteato, rodančio tą pačią tvarką, ættir tebūtų vėlyvų rankraščių taisyklė be jokio senovinio pagrindo.

Vadstenos brakteatas 1938 m. buvo pavogtas iš Švedijos istorijos muziejaus ir taip ir neatsirado. Jis išliko tik nuotraukose, liejiniuose bei piešiniuose.

Tai jau antras kartas šiame skyriuje, kai pamatinis dokumentas išliko tik kaip kopija: Senosios anglų kalbos runų poema sudegė 1731 m. ir yra žinoma iš Wanley nuorašo, o pagrindinis ættir įrodymas buvo pavogtas 1938 m. ir išliko reprodukcijose.

Kas juos nešiojo

Brakteatai randami lobiuose ir kapuose, o kapų duomenys itin iškalbingi: jei brakteatas aptinkamas kapavietėje, šis kapas beveik visada yra moters, ir paprastai užėmusios aukštą padėtį visuomenėje.

Tai paneigia paplitusią prielaidą. Tai ne karių amuletai. Tai elito papuošalai, laidoti kartu su kilmingomis moterimis epochoje, kai Skandinavijos visuomenės sukaupdavo daug aukso ir didelę jo dalį užkasdavo.

Kita radimvietė yra lobiai, o vertybių kaupimas šiame laikotarpyje nebuvo vien bandymas apsaugoti turtą. V ir VI amžiais į žemę atgulė didžiuliai aukso kiekiai, kurie taip ir nebuvo atsiimti, o radiniai šlapynėse rodo greičiau apgalvotą aukojimą nei skubotą slėpimą nuo pavojaus.

Dėl tikrosios to prasmės tebesiginčijama. Aišku viena: brakteato kelias dažnai baigdavosi tuo, kad kažkas sąmoningai palikdavo jį ten, iš kur jo niekas nebeišims.

Kodėl keblu juos vadinti amuletais

Brakteatai dažnai apibūdinami kaip apsauginiai amuletai, ir šis apibūdinimas gali būti teisingas. Vis dėlto svarbu suprasti, kad tai tėra prielaida.

Argumentai už šią versiją: šie dirbiniai yra nešiojami; juose įrėžti žodžiai, tokie kaip alu ir auja, atrodo formuliški; jų vaizdiniuose matomos figūros, kurias vėlesnė skandinavų tradicija siejo su Odinu, bei arkliai, kuriuos kai kas aiškina kaip gydymo scenas; galiausiai jie patekdavo į tikslines aukojimo vietas.

Priešingi argumentai: V amžiuje niekas neužrašė, kam jie buvo skirti; žodžio alu reikšmė neišversta; VI a. atvaizdo priskyrimas Odinui remiasi literatūra, parašyta po septynių šimtų metų; o turtingos moters nešiotam prestižiniam papuošalui magiškas paaiškinimas apskritai nėra būtinas. Papuošalui paaiškinti visiškai pakanka to, kad tai yra papuošalas.

Atsargi formuluotė teigia, kad brakteatai yra elito papuošalai, iš kurių dalis turi nežinomos paskirties formuliškus žodžius epochoje, kurios religija nėra tiesiogiai paliudyta šaltiniuose. Tai mažiau viliojantis atsakymas nei žodis amuletas, tačiau būtent jį patvirtina turimi įrodymai.