Klastotės ir išgalvoti raštai

Trys netiesos atmainos

Verta atskirti šias sąvokas, nes kiekviena iš jų reikalauja kitokio vertinimo.

Klastotė yra sąmoninga apgaulė: daiktas ar tekstas, sukurtas tam, kad būtų palaikytas senoviniu, jo autoriui puikiai žinant, jog taip nėra. Kensingtono runų akmuo yra klasikinis pavyzdys.

Nuoširdi klaida yra teiginys, iškeltas sąžiningai, tačiau paremtas klaidinga logika. Tokia yra viduramžių ogamo medžių abėcėlė. Traktato Auraicept perrašinėtojai nieko neapgaudinėjo: jie turėjo sistemą, pagal kurią kiekviena raidė privalėjo reikšti medį, ir tiesiog ją įgyvendino. Dauguma klaidingų teiginių šioje srityje priklauso būtent šiai kategorijai.

Į laisvę išsprūdusi fikcija yra išgalvota medžiaga, kuria niekada nebuvo siekta apgauti, tačiau ji vis tiek pradėjo gyventi savarankišką gyvenimą. Roberto Graveso medžių kalendorius yra aiškiausias pavyzdys: knyga Baltoji deivė (The White Goddess) yra poeto kūrinys, Gravesas nepristatė jos kaip mokslinio tyrimo, o šiandien ji yra didesnio ogamo atitikmenų skaičiaus šaltinis nei visi viduramžių rankraščiai kartu sudėjus.

Visų trijų vadinimas apgaulėmis panaikina naudingą skirtį. Klastotojas elgiasi nesąžiningai, viduramžių glosuotojas klydo, o poetas tiesiog kūrė poeziją.

Kensingtono runų akmuo

Akmens plokštė, kurią 1898 m. netoli Kensingtono, Minesotos valstijoje, rado švedų kilmės fermeris Olofas Öhmanas. Ant jos iškaltas runų įrašas, datuotas 1362 m., kuriame pasakojama apie skandinavų tyrinėtojų būrį, radusį dešimt savo bendražygių negyvų.

Argumentai prieš šio akmens autentiškumą nėra pavieniai: jie sudaro visą svarių įrodymų grandinę.

Kalba. Skandinavų mokslininkai, tyrinėję akmenį netrukus po jo radimo, jį iškart atmetė, o kalbinės problemos niekur nedingo: tekste maišomos skirtingos formos, vartojamos konstrukcijos, būdingos XIX, o ne XIV amžiui, ir pasitelkiamas žodynas, kuris 1362 m. dar tiesiog nebuvo susiformavęs.

Pačios runos. Keletas ženklų viduramžių Skandinavijos tradicijoje apskritai nėra paliudyti: perbraukta l, taškuota v, perbraukta o bei p be taškų kilpose. Šimtą metų tai buvo tik neigiamas įrodymas, nes niekas negalėjo pasakyti, iš kur jie iš tiesų atsirado. 2003 m. šie ženklai buvo atsekti Dalarnos siuvėjo pameistrio Edwardo Larssono užrašuose. 1883 ir 1885 m. jis užrašė dvidešimt septynių raidžių runų abėcėlę šiuolaikinei švedų kalbai, kurioje buvo būtent šios formos, o kartu ir penkiadainiai skaitmenys, kuriais akmenyje užrašyta data 1362, bei masoniškas gardelės šifras. Šios raidės yra tikros ir jų iš tiesų buvo mokoma, tačiau jos vėluoja keturiais šimtais metų. Išsamus pasakojimas pateikiamas puslapyje Dalarnos runos.

Kontekstas. Šiame regione, nepaisant daugiau nei šimtmetį trukusių paieškų, intensyvaus žemės dirbimo ir archeologinių kasinėjimų, niekada nebuvo rasta jokių kitų skandinaviškų radinių.

Mokslininkų bendruomenės sutarimas yra vienareikšmis: tai moderniųjų laikų kūrinys. Nustačius Larssono autorystės pėdsakus, tapo aišku ir tai, kuri moderni tradicija jį pagimdė. Akmuo tebėra eksponuojamas, vis dar turi atsidavusių gynėjų, o ginčai kyla vėl ir vėl.

Šį radinį verta tyrinėti dėl to, kodėl jis apskritai atsirado. Jis pasirodė skandinavų imigrantų bendruomenėje įtemptų diskusijų apie tai, kas pirmieji pasiekė Ameriką, metu, ir skelbė: mes čia buvome anksčiau už kitus. Klastotės visada atsako į klausimus, kuriuos kelia jų bendruomenės.

Išgalvoti raštai

Antroji kategorija apima ne pavienių objektų, o ištisų rašto sistemų kūrimą.

Ryškiausias pavyzdys yra Veleso knyga. Ji pasirodė XX a. trečiajame dešimtmetyje kaip medinių lentelių rinkinys, kuriame neva užrašyta IX a. slavų pagoniška kronika iki tol nežinomu raštu. Originalai Antrojo pasaulinio karo metais patogiai dingo, palikdami tik nuotraukas ir nurašytus tekstus.

Slavistai nuo pat pradžių buvo iš esmės vieningi: kalba yra skirtingų laikotarpių ir regionų slavų formų mišinys, kuris niekada neegzistavo vienu metu, pats raštas niekur kitur nepaliudytas, o visas kūrinys tėra XX a. klastotė. Nepaisant to, kai kuriuose slavų neopagonybės rateliuose ji tebeplatinama kaip autentiškas šventraštis.

Fryziškas atitikmuo yra Oera Linda knyga: rankraštis, XIX a. septintajame dešimtmetyje pristatytas kaip senovinė Fryzijos istorijos ir religijos kronika. Šiandien pripažįstama, kad tai XIX a. kūrinys, į kurį nacistinėje Vokietijoje buvo žiūrima rimtai būtent todėl, kad jis pateikė glostančią senovės praeitį.

Šiai kategorijai priklauso ir Armaneno futarkas, nors retai čia priskiriamas. Guido von Listo 1902 m. aštuoniolikos runų eilė yra išgalvotas raštas, pateiktas kaip pradinis variantas, iš kurio vėliau tariamai degradavo tikrosios runos. Tai, kad šis raštas kilo iš neva patirto regėjimo, o ne iš suklastoto fizinio daikto, jo esmės nekeičia.

Galiausiai slavų runos apskritai: jokios paliudytos slavų runų abėcėlės nėra. Šiuo vardu platinama medžiaga yra moderni išmonė, ir šios svetainės rodyklėje tai aiškiai nurodoma.

Medžių kalendorius

Pati sėkmingiausia klastotė šioje srityje iš pradžių visai nebuvo sumanyta kaip apgaulė.

1948 m. Robertas Gravesas išleido knygą apie poetinį mitą Baltoji deivė (The White Goddess). Joje jis sukonstravo trylikos mėnesių keltų medžių kalendorių, priskirdamas ogamo raides mėnesiams ir medžiams bei ant šio pamato išplėtodamas sudėtingą mitinę sistemą.

Tai neturi jokio istorinio pagrindo. Jokio trylikos mėnesių keltų kalendoriaus nebuvo; viduramžių ogamo medžių sąrašai patys yra vėlesnis pramanas, kaip rodo Bríatharogam keningai, o Graveso sistema neatitinka net ir tų sąrašų.

Gravesas nieko neapgaudinėjo. Jis pats savo knygą apibūdino kaip poetinės intuicijos vaisių, ir ji būtent taip ir skaitoma.

Įdomiausia tai, kas nutiko vėliau: kalendorius išsprūdo iš knygos puslapių. Dabar tai yra didžiausias apyvartoje esantis ogamo atitikmenų šaltinis, aptinkamas daugybėje šaltinių, kurie kitais atžvilgiais yra visiškai patikimi, ir nuolat cituojamas kaip senovinė keltų tradicija žmonių, kurie apie Gravesą nėra net girdėję.

Štai dėsningumas, kurį verta pastebėti: griežtą vidinę logiką turinti fikcija nukonkuruoja chaotiškus istorinius šaltinius vien todėl, kad tikruosiuose šaltiniuose ta pati runa viename krašte reiškia šlaką, o kitame – dulksną, tuo tarpu pramanas yra nepriekaištingai tvarkingas.

Kaip klastotės išaiškinamos

Klastočių nustatymo metodai yra nuoseklūs ir dažniausiai proziški, todėl jie ir veikia.

Kalba neatitinka nurodytos datos. Kalbos nuolat kinta gerai dokumentuotais būdais. Klastotojas privalo tiksliai atkurti konkretaus amžiaus kalbos būklę, ir būtent čia beveik visi jie suklumpa: Kensingtono akmuo, Veleso knyga ir Oera Linda knyga buvo išaiškintos visų pirma šiuo būdu.

Raidžių formos neatitinka nurodytos datos. Rašto sistemos taip pat keičiasi. Ženklas, paliudytas XIX a. kalendoriuje ir niekur nesutinkamas viduramžiais, yra akivaizdus įspėjamasis signalas.

Sistema pernelyg tvarkinga. Tikrosios tradicijos pasižymi nenuoseklumu. Ogamo raidžių pavadinimai reiškia metalo luitą, lauką ar spalvą greta vos keturių medžių; runų poemos prieštarauja viena kitai; ta pati runa trijuose kraštuose reiškia taurą, šlaką arba dulksną. Sistema, kurioje kiekviena raidė yra medis, o kiekvienas medis turi savo mėnesį, yra kažkieno dirbtinai sukonstruota sistema.

Įtartinai tiksliai atsakoma į šių dienų klausimus. Kas čia atvyko pirmas, kieno protėviai buvo kilniausi, kurios tautos dvasinis paveldas buvo pavogtas. Klastotės visada yra jas sukūrusios epochos dokumentai.

Originalo neįmanoma ištirti. Veleso lentelės karo metais dingo. Tai nuolat pasikartojantis klastočių bruožas.

Kodėl ši tema reikalinga svetainėje

Skyriuje apie runas šią temą būtų galima praleisti. Tačiau ji čia įtraukta dėl dviejų priežasčių.

Pirma, klastotėmis tikima labiau nei istoriniais įrodymais. Daugiau žmonių sugebėtų nupasakoti keltų medžių kalendorių nei įvardyti bent vieną Bríatharogam keningą. Daugiau žmonių yra matę Vegvisirą (Vegvísir), vadinamą „vikingų simboliu“, nei žino, kas yra rúnakefli. Kiekvienas, besidomintis šia tema, pirmiausia susidurs būtent su pramanais, todėl daug naudingiau mokėti juos atpažinti ir įvertinti, nei tiesiog raginti jų vengti.

Antra, tikroji istorinė medžiaga yra nepalyginamai įdomesnė. Abėcėlė, kurios raidės reiškia geležies luitą, audimo staklių veleną, sierą, siaubą, vergės širdgėlą ir veido paraudimą iš gėdos, yra daug paslaptingesnė ir patrauklesnė už tvarkingą šventųjų medžių kalendorių. Briugeno medinės lazdelės (šeši šimtai medinių įrašų apie skolas, krovinius ir intymų gyvenimą) apie runas vartojusius žmones pasako kur kas daugiau nei bet kuri išgalvota tradicija.

Klastotės nėra šios temos priešas. Jos tiesiog yra populiariausia jos versija, o pagrindinis argumentas tikrųjų šaltinių naudai – kad jie kur kas dosniau atlygina į juos įsigilinus.