Bestiebiškosios runos

Kas buvo pašalinta

Beveik kiekviena runų raidė sudaryta vienodai: stiebas (vertikalus brūkšnys, atliekantis stuburo funkciją) ir viena ar kelios iš jo išeinančios šakos. Kurią raidę matote, priklauso nuo to, kur šakos susikerta su stiebu, kokiu kampu ir kurioje pusėje.

Bestiebiškosios runos vertikalaus stiebo visiškai atsisako. Šakos lieka sklandyti erdvėje, o skaitytojas trūkstamą vertikalę atkuria iš ženklo padėties teksto eilutėje: kokiame aukštyje jis yra, ar kerta įsivaizduojamą vidurio liniją, ar kabo nuo viršaus, ar remiasi į pagrindą.

Tai veikia todėl, kad stiebas neteikė beveik jokios skiriamosios informacijos. Jis vienodas kiekvienoje raidėje. Kadangi skiriasi tik šakos, tik šakas ir reikia rėžti. Kai tik akis pripranta prie nematomos tinklelio sistemos, visa sandara susiveda į trumpų brūkšnių rinkinį skirtinguose aukščiuose ir kampuose be jokio prasmės praradimo.

Jei mintyse sugrąžintumėte stiebus į bestiebišką įrašą, runos a, n, t, l ir s pasirodytų įprastu pavidalu. Nieko nebuvo išrasta iš naujo; tiesiog buvo atimtas vienas elementas.

Vienas pavadinimas klaidina, o kitas taip pat

Jos dažnai vadinamos Helsingės runomis pagal Švedijos provinciją Helsinglandą, kur senienų tyrinėtojai pirmą kartą jas rado gausiais kiekiais. Runologija šio termino iš esmės atsisakė, nes raštas neapsiribojo vien šiuo kraštu. Įrašų rasta kaimyniniame Medelpade, piečiau Siodermanlande ir Uplande, taip pat už sienos Norvegijoje, įskaitant medines lazdeles, iškastas viduramžių uoste Briugene (Bryggen) Bergene. Tai buvo visuotinai pripažintas rašymo būdas visame Šiaurės krašte, o ne vietinė keistybė.

Bestiebiškosios yra priimtinesnis terminas, nors ir jis nėra visiškai tikslus. Penkios raidės stiebą vis dėlto išlaiko. Runa í iš pat pradžių yra tik vertikalus brūkšnys, ji neturi ko prarasti ir išlaiko visą aukštį. Runos f, þ, k ir s išlaiko sutrumpintus ar pakeistus stiebus, nes be jų susilietų su kitais ženklais.

Todėl tikslus apibūdinimas yra ne runos be stiebų, o runos, redukuotos iki mažiausio brūkšnių skaičiaus, leidžiančio jas atskirti. Sistema nustoja trumpinti lygiai ten, kur tolesnis rėžimas pradėtų naikinti reikšmę.

Kodėl raižytojas to norėtų

Runose nėra horizontalių linijų. Tai ne estetinis pasirinkimas, o medžio savybė. Išilgai plaušo einantis rėžis linkęs skilti tolyn ir gali perskelti ruošinį, sunaikindamas tekstą. Vertikalūs rėžiai švariai perpjauna plaušą skersai, įstrižainės saugiai kerta jį kampu, o horizontalių linijų visiškai vengiama.

Tačiau saugus rėžis kartu yra ir pats sunkiausias. Gilus vertikalus pjūvis per tankų medienos plaušą reikalauja jėgos ir laiko, o kiekvienai raidei jo reikia. Didžioji dalis vikingų epochos raštijos visai nebuvo paminklai: tai buvo sąskaitos, trumpos žinutės, nuosavybės ženklai ir kasdieniai pokalbiai ant medinių lazdelių, kokių Briugenas davė šimtus. Žmogui, kuris taip rašė visą dieną, stiebas buvo grynas laiko švaistymas.

Jį pašalinus, darbo sąnaudos smarkiai sumažėja. Lieka trumpos, negilios ir greitos įstrižos įrantos. Teiginys, iškeltas netrukus po iššifravimo, kad tai yra greitraštis (stenografija), iš esmės yra visiškai teisingas, bent jau pagal kilmę.

Ant akmens motyvas persikėlė iš greičio į vietos taupymą. Bestiebiškas įrašas tame pačiame plote sutalpina maždaug dvigubai daugiau teksto, o tai buvo lemtinga, kai paminklas turėjo perteikti ilgą pasakojimą.

Beprasmiai kringeliai prieš gyvates

Skandinavijai perėjus prie lotyniško rašto, gebėjimas skaityti šiuos ženklus visiškai išnyko. Iki XVII amžiaus, Švedijos didybės epochos susižavėjimo savo praeitimi įkarštyje, bestiebiai akmenys stovėjo kaip neišspręsta ir gana nemaloni mįslė.

Johannesas Bureusas (1568–1652), pirmasis Švedijos valstybės senienų saugotojas ir vietinės runologijos pradininkas, atrodo, bent jau vizualiai numanė apie šias formas, kaip rodo jo 1611 m. elementoriaus Svenska ABC boken medh runor antraštinis puslapis. Vis dėlto šiuolaikiniai tyrinėtojai jam tikro iššifravimo nepriskiria.

1624 metais buvo atspausdintas plakatas su dviejų akmenų piešiniais ir išplatintas po Europą su karališku atlygiu tam, kas sugebės juos perskaityti. Penkiasdešimt metų niekas jo neatsiėmė.

Tačiau jis patraukė Athanasius Kircherio, jėzuitų polihistoro, įsitikinusio, kad iššifravo Egipto hieroglifus, dėmesį. Kircheris ištyrė bestiebiškąsias runas, nerado jose jokios sistemos ir padarė išvadą, kad jos išvis nėra: įraižos tebuvo beprasmiai kringeliai, o akmenys buvo pastatyti kaip prietaringi amuletai gyvatėms baidyti.

Šis nuosprendis tapo postūmiu sprendimui. Magnusas Celsiusas (1621–1679), matematikas, astronomas ir kilęs iš Helsinglando, tai priėmė kaip įžeidimą savo gimtajam kraštui. 1670-ųjų pradžioje jis išvyko į šiaurę, vietoje atliko tikslius matavimus ir piešinius, atsivežė juos į Stokholmą ir ėmėsi jų kaip slapto šifro.

Jis nepasistūmėjo į priekį tol, kol nepabandė prie ženklų pripiešti vertikalių stiebų. Kringeliai akimirksniu virto įprastu Jaunesniuoju futarku. Iki 1674 m. jis turėjo visą abėcėlę, išskyrus ʀ, kurią palaikė skyrybos ženklu. Apie atradimą jis paskelbė Upsaloje 1675 m. ir mirė nespėjęs išleisti veikalo; jo sūnus Olofas Celsiusas, botanikas, runologas ir vėliau Karolio Linėjaus mentorius, pasirūpino metodo išspausdinimu.

Švedijos mokslininkai nedelsdami pareiškė, kad kadangi senovės Švedijos gyventojai naudojo greitraštį, stenografija buvo išrasta Švedijoje.

Kas iš tikrųjų jomis buvo rašoma

Būtų galima tikėtis, kad greitraštis tarnavo tik kasdienėms smulkmenoms. Iš tiesų šis raštas išsaugojo vienus reikšmingiausių tekstų visame runų tekstyne, o tai aiškiausiai įrodo, kad niekas jo nelaikė menkesne rašto forma.

Malstos akmuo iš Helsinglando labiau primena nuosavybės aktą nei antkapį. Hróðmundr jį pastatė ir atsekė savo giminę per septynias kartas: tėvas Hé-Gylfiras, po to Brísi, Lini, Unn, Ófeigr ir Þórir, išvardydamas šeimos valdas ir užrašydamas, kaip Gylfi gavo žemę. Logiškas aiškinimas yra tas, kad jo teisė į palikimą buvo užginčyta, ir jis atsakė iškaldamas tekstą akmenyje. Rašto pasirinkimas buvo praktiškas: įprastomis ilgašakėmis runomis šiam tekstui būtų reikėję daugiau nei dvigubai didesnio paminklo.

Skarpåker akmuo Siodermanlande elgiasi priešingai. Jis trumpas ir sueiliuotas. Gunnarras palaidojo savo sūnų Lýðbjǫrną ir liepė iškalti eilutę, kviečiančią paties pasaulio pabaigą: Jarð sal rifna ok upphiminn (perskils žemė ir dangus viršuje), Ragnarioko vaizdiniai, pasitelkti parodyti jo netekties begalybę.

Teisinė genealogija ir tėvo sielvartas, patikėti raštui, kuris neva teegzistavo tik pastangoms taupyti.

Raižytojai, valdę abu stilius

Aspa Bro akmuo (Sö 137) rodo abi sistemas, atliktas ta pačia ranka. Didžioji dalis iškalta įprastomis ilgašakėmis runomis; paskutinėje eilutėje raižytojas pakeičia stilių ir viskas, išskyrus paskutinį žodį, tampa bestiebiška. Nesvarbu, ar tai buvo padaryta dėl vietos stokos, ar meistriškumui pademonstruoti, tai įrodo, kad runų meistras lengvai pereidavo nuo monumentalios prie sutrumpintos formos ir tikėjosi skaitytojų, gebančių jį suprasti.

Akmuo Hs 12 prie Högo bažnyčios yra visiškai bestiebis ir mini tilto statybą. Guðnjótras pastatė akmenį ir pastatė tiltą savo brolių atminimui, kas buvo XI amžiuje Bažnyčios skatinamas krikščioniškas visuomenei naudingas darbas, kai indulgencijos buvo siejamos su keliu lygiai taip pat kaip su malda. Senasis greitraštis liko visiškai vartojamas ir krikščioniškojoje epochoje.

Kodėl šiame skyriuje nėra atskirų puslapių kiekvienai raidei

Kiekvienas kitas šio skyriaus raštas turi atskirą puslapį kiekvienai savo raidei. Šis neturi, ir priežastis nėra aplaidumas.

Bestiebis f ir įprastas Jaunesniojo futarko ženklas ᚠ yra visiškai ta pati raidė. Tas pats vardas, tas pats garsas, ta pati vieta eilėje ir ta pati istorija. Vienintelis skirtumas yra ženklo įrėžimo būdas. Unicode standartas laikosi lygiai tokios pačios pozicijos: koduojant runų bloką, bestiebiškoms formoms nebuvo suteikti atskiri kodai, jie buvo traktuojami kaip Jaunesniojo futarko glifų variantai. Žodžio faþur paieška randa šį žodį nepriklausomai nuo to, ar akmuo turi stiebus, ar ne. Tipografai naudoja specialius šriftus, tokius kaip BabelStone Runic Staveless, kurie bestiebius glifus atvaizduoja iš įprastų kodų.

Taigi šešiolika raidžių jau turi savo puslapius: tai šešiolika Jaunesniojo futarko ženklų. Viskas, kas ten parašyta apie Fé, Úr, Þurs ir kitus, čia galioja be pakeitimų. Jų kartojimas bestiebiu pavidalu reikštų šešiolikos vienodų puslapių sukūrimą.

Čia vieta tik tam, kas yra išties savita: stiebų pašalinimui, praktinei to priežasčiai ir šimtmečiui, kurį raštas išbuvo neiššifruotas.