Afrikos kosmologijos

Dvi sistemos, vienas pažinimo būdas

Šiame puslapyje nagrinėjamos dvi Vakarų Afrikos tradicijos, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nepanašios. Jorubų Ifá orakulas Nigerijoje, Benine ir Atlanto diasporoje naudoja šešiolika šventųjų palmių riešutų ir medinį padėklą, kad pasiektų vieną iš 256 ženklų – didžiulį sakytinės poezijos korpusą apie lemtį, charakterį ir aukojimą. Malio dogonai, gyvenantys prie Bandiagaros skardžių, remiasi mitologiniu pasakojimu apie kūrėją Amma, kosminį kiaušinį bei maištaujančią lapę ir išgarsėjo žiniomis apie Sirijaus žvaigždžių sistemą, dėl kurių mokslininkai ginčijasi iki šiol.

Abi tradicijos remiasi pasaulėžiūra, kuri iš esmės skiriasi nuo vakarietiškos ar helenistinės astrologijos. Nė viena iš jų nesudaro asmeninio gimimo horoskopo pagal planetų laipsnius danguje. Tačiau abi laiko kosmosą, žemę ir žmogaus gyvenimą vieningu atpažįstamu raštu. Pažinimas čia nėra abstraktus teorinis stebėjimas; tai gyvas dialogas su neregimuoju pasauliu per ritualinį veiksmą, sakytinį žodį ir moralinę pusiausvyrą.

Sakytinė tradicija ir jos kritikai

Tiek jorubai, tiek dogonai savo žinias šimtmečiais saugojo gyvojoje žmogaus atmintyje, o ne pergamento ar popieriaus lapuose. Žinios buvo perduodamos iš lūpų į lūpas per dešimtmečius trunkančią pameistrystę, griežtus atminties pratimus ir iniciacijas.

Sakytinis pobūdis leido kolonijinės epochos autoriams šias tradicijas lengva ranka nuvertinti kaip „primityvius prietarus“. Ankstyvieji misionieriai ir administratoriai manė, kad be rašto negali būti jokios gilios filosofinės sistemos ar nuoseklaus mokslo. Netgi vėlesni mąstytojai kartais klydo priešinga kryptimi: prancūzų antropologas Marcelis Griaule, siekdamas apginti dogonų mąstymo orumą, aprašė tokią tobulą ir ezoterišką sistemą, kad vėlesni tyrinėtojai joje įžvelgė paties autoriaus lūkesčių atspindį.

Istorikas Janas Vansina pasiūlė griežtą metodologinį atsakymą: sakytinė tradicija nėra miglotas mitas, ji turi savitus vidinius patikros mechanizmus. Kai tekstas, pavyzdžiui, Ese Ifá poezija, yra saugomas griežtomis metrinėmis formomis ir deklamuojamas girdint kitiems įšventintiems žyniams, jis išlaiko stulbinantį stabilumą per šimtus metų.

Jorubų kosmologija: Orun, Aye ir orišos

Jorubų visatos viršūnėje stovi Olodumare – transcendentinis Kūrėjas, visa ko šaltinis, kuris pats tiesiogiai nesikiša į kasdienius žmonių reikalus ir neturi atskirų šventyklų. Pasaulis yra padalytas į dvi susiliejančias sferas: Orun – neregimąjį dvasinį dievybių, protėvių ir galių pasaulį, bei Aye – regimąjį materialųjį žmonių pasaulį. Tarp jų cirkuliuoja ashe – pirminė gyvybinė energija, kuria palaikoma visa esatis.

Būrimo praktikoje svarbiausios yra dvi dievybės (orišos). Orunmila yra išminties, žinojimo ir Ifá orakulo valdovas, vadinamas Eleri Ipin – lemties liudytoju, kuris stovėjo šalia, kai kiekvienas žmogus danguje rinkosi savo likimą. Eshu yra nuspėjamumo neturintis pasiuntinys, tarpininkas ir kryžkelių dievas. Būtent Eshu neša aukas iš Aye į Orun ir užtikrina, kad jokia sistema netaptų sustabarėjusi.

Ori, lemtis ir kam reikalingas būrimas

Jorubų žmogaus sampratą sudaro trys pagrindinės dalys: ara (fizinis kūnas), emi (gyvybės kvėpavimas, kurį įpučia Olodumare) ir ori (pažodžiui „galva“). Ori yra dvasinis asmens branduolys, individuali dangiškoji esybė ir likimo nešėja. Prieš gimdamas žmogus klūpo Ajala Mopin – dangiškojo puodžiaus, lipdančio galvas – dirbtuvėse ir pats pasirenka savo Ori.

Gimęs žmogus pamiršta, kokį likimą pasirinko. Būtent čia įsijungia Ifá orakulas. Klientas ateina pas žynį ne tam, kad sužinotų nekintamą ateitį, o tam, kad išsiaiškintų savo Ori prigimtį: kokios profesijos jam tinka, kokių tabu (eewo) privalu laikytis ir kaip išvengti klaidų, prieštaraujančių jo dangiškajai esybei.

Tradicinis mitas orakulo kilmę aiškina istorija apie tai, kaip Orunmila kuriam laikui apleido žemę, pasipiktinęs žmonių nedėkingumu. Pasaulyje kilo chaosas: moterys negimdė, javai nederėjo, o ligoniai negijo. Žmonės maldavo jį sugrįžti, tačiau Orunmila atsisakė vėl apsigyventi Žemėje, vietoj to padovanodamas savo šešiolika vaikų šešiolika šventųjų palmių riešutų (ikin), kad per juos žmonės visada galėtų išgirsti jo balsą.

256 Odu

Ifá orakulo matematika yra elegantiška ir nepaprastai galinga. Kiekvienas ženklas (Odu) susideda iš dviejų vertikalių stulpelių, kurių kiekviename yra po keturis brūkšnelius – viengubus (I) arba dvigubus (II). Tai sukuria šešiolika pagrindinių figūrų, vadinamų Odu Meji (poriniais Odu). Kai šešiolika ženklų suporuojami tarpusavyje, gaunama lygiai 256 kombinacijos (16 × 16 = 256).

Žemiau pateikiama įprasta šešiolikos Odu Meji seka ir jų asociacijos jorubų praktikoje. Šios temos tėra bendros gairės, o ne sustingęs žodynas: kiekvienas Odu saugo šimtus eilių, rodančių įvairiausiomis kryptimis, o žemesniųjų ženklų hierarchija šiek tiek skiriasi atskiruose jorubų miestuose, Benino fonų tautoje ir Kubos tradicijoje. Vis dėlto Eji Ogbe visur be išimties pripažįstamas pačiu vyriausiuoju.

Šešiolika keturių ženklų figūrų nėra būdingos vien jorubams. Labai panaši dvejetainė geomantijos sistema (ilm al-raml) egzistavo viduramžių arabų pasaulyje, Madagaskaro Sikidy tradicijoje bei Europos renesansinėje geomantijoje. Mokslininkai iki šiol diskutuoja, ar tai bendro istorinio paveldo, ar nepriklausomo matematinio atradimo vaisius.

Orakulo metimas

Konsultacijai vadovauja babalawo („paslapčių tėvas“) arba moteris žynė iyanifa („paslapčių motina“). Tai aukščiausio lygio dvasininkai, kurie mokosi dešimtmečius, atmintinai mokėdami tūkstančius eilių. Žynys nenaudoja transo ar mediumizmo; procesas yra griežtai intelektinis ir ritualinis.

Naudojant palmių riešutus (ikin), žynys paima visus šešiolika riešutų į abi rankas ir bando vienu judesiu permesti juos į kairę ranką. Jei dešinėje rankoje lieka lygiai du riešutai, ant opon Ifá padėklo braukiamas viengubas brūkšnys (I); jei lieka vienas riešutas – dvigubas brūkšnys (II). Jei lieka trys ar nelieka nė vieno, metimas neužskaitomas. Pakartojus šį veiksmą aštuonis kartus, suformuojamas pilnas Odu ženklas.

Seansas pradedamas ritualinio dramblio kaulo ar medžio barškučio (iroke Ifá) smūgiais į padėklo kraštą, kviečiant protėvius ir Orunmilą liudyti tiesą.

Būrimo padėklas

Opon Ifá yra išskaptuotas iš vieno kietmedžio gabalo, dažniausiai apvalus (simbolizuojantis visatą) arba pusmėnulio formos. Jo paviršius padengiamas geltonais medžio dulkelių milteliais (iyerosun), ant kurių žynio pirštai įspaudžia gauto Odu linijas.

Aplink padėklo apvadą vaizduojami dumbliažuvės ir vėžliai – būtybės, gyvenančios tiek vandenyje, tiek sausumoje, todėl veikiančios kaip žynio, keliaujančio tarp dvasinio ir žemiškojo pasaulių, emblemos; taip pat paukščiai, susipynusios gyvatės, raiteliai, reiškiantys karališkąją galią, ir klūpančios moterys su aukojimo dubenėliais – maldaujančiojo orišų pasigailėjimo poza. Meno istorikai Rowlandas Abiodunas, Henry Johnas Drewalas ir Johnas Pembertonas III aprašė, kaip vieni apvadai pasakoja vieningą istoriją, o kiti greta išdėsto nepriklausomas figūras, atspindinčias daugybę galių, vienu metu veikiančių žynį ir jo klientą.

Ifá eilės ir auka

Kai ženklas užfiksuotas padėkle, orakulas pereina nuo matematikos prie gyvosios poezijos. Kiekvienas iš 256 Odu saugo dešimtis ar net šimtus sakytinių poemų, vadinamų ese Ifá. Babalawo pradeda giedoti eiles, atitinkančias iškritusį ženklą.

Wande Abimbola įrodė, kad pilnavertė ese Ifá poema turi griežtą aštuonių dalių struktūrą, garantuojančią jos išsaugojimą atmintyje:

Žynys deklamuoja kelias eiles iš eilės, neminėdamas konkretaus kliento klausimo. Klientas klausosi tyloje ir pats atpažįsta, kuri istorija tiesiogiai atliepia jo vidinę problemą.

Beveik kiekviena Ifá konsultacija baigiasi ebo – auka. Ebo nėra bausmė ar dievybės papirkimas; tai ritualinis energijos atnašavimas (augalai, paukščiai, audiniai, monetos), atkuriantis sutrikdytą pusiausvyrą tarp žmogaus ir jį supančių dvasinių jėgų.

Išblaškyti per Atlantą

XVIII–XIX amžiais sugriuvus Ojo imperijai ir vykstant transatlantinei vergų prekybai, šimtai tūkstančių jorubų buvo prievarta išgabenti į Kubą, Braziliją ir Karibus. Kartu su jais per vandenyną persikėlė ir Ifá. Kuboje ši tradicija susiliejo su katalikų šventaisiais ir išaugo į Santeriją (Lukumi), o Brazilijoje – į Kandomblė. Net ir netekę medinių padėklų bei šventųjų ikin riešutų, žyniai išsaugojo Odu eiles ir ritualus atmintyje, o šiandien Ifá yra globali religinė tradicija.

Dogonų kosmologija: Amma, Nommo ir Blyškioji lapė

Dogonai apsigyveno ant Bandiagaros skardžio – iki 500 metrų aukščio siekiančios smiltainio uolos – ir jo papėdėje maždaug tarp XIV ir XVI amžių. Stačios uolos apsaugojo juos nuo lygumų karalysčių bei užpuolikų ir padėjo jų religijai išlikti plintant islamui visame regione. Kaimo gyvenimas sukasi aplink šią religinę tvarką: hogonas yra vyriausiasis apygardos žynys, o žemaūgė vyrų susirinkimų pavėsinė (toguna), kurioje vyrai renkasi tartis, turi tokį žemą stogą, kad joje neįmanoma atsistoti visu ūgiu; sakoma, kad tai priverčia ginčus spręsti sėdint ir išlaikyti ramybę.

Pasaulio visuomenei dogonų kosmologija atsivėrė per prancūzų antropologo Marcelio Griaule ir jo kolegės Germaine Dieterlen darbus. 1946 metų spalį aklas medžiotojas ir kaimo išminčius Ogotemmêli pakvietė Griaule į savo kiemą ir per 33 dienas išdėstė jam didingą slaptąjį dogonų mitą, vėliau išleistą knygoje „Dievas vanduo“ (Dieu d'eau).

Pagal šį pasakojimą, Kūrėjas Amma sukūrė pasaulį iš pirminio kosminio kiaušinio, kuriame glūdėjo keturios stichijos ir keturi dvynių Nommo gemalai – vandens dvasios, simbolizuojančios tobulą tvarką ir harmoniją. Tačiau vienas iš gemalų – Ogo – pasižymėjo nekantrumu ir puikybe. Jis anksčiau laiko išplėšė savo kiaušinio dalį, norėdamas sukurti savą pasaulį. Šis neteisėtas maištas suardė pirminę tvarką: Žemė tapo sausa ir nevaisinga. Amma nubaudė Ogo, paversdamas jį Blyškiąja lape (Yurugu) – nebylia, vieniša būtybe, klaidžiojančia dykumoje.

Griaule tikslas buvo iš dalies poleminis: jis troško parodyti Vakarų pasauliui, kad afrikiečių mąstymas savo filosofiniu gyliu, metafizika ir poetine darna nė kiek nenusileidžia senovės graikų mitologijai.

Sirijaus mįslė

1950 metais Griaule ir Dieterlen publikavo sensacingą straipsnį „Sudano Sirijaus sistema“. Jie teigė, kad dogonų žyniai šimtmečius žinojo apie Sirijaus žvaigždę (Sigi tolo) tai, ko neįmanoma pamatyti be galingų teleskopų: kad Sirijus turi nematomą, nepaprastai mažą ir beprotiškai sunkią žvaigždę palydovę, apskriejančią pagrindinę žvaigždę per 50 metų.

Paralelės su moderniąja astrofizika atrodė stulbinančios. Sirijus B iš tiesų yra baltoji nykštukė – neįtikėtinai tanki žvaigždė, kurios masė prilygsta Saulei, suspaustai į Žemės dydžio rutulį, o jos orbitinis periodas yra lygiai 50,1 metų. Šią žvaigždę astronomas Alvanas Clarkas pro teleskopą atrado tik 1862 metais.

Roberto Temple'o knyga „Sirijaus paslaptis“ (1976 m.) iškėlė hipotezę, kad amfibiškieji Nommo buvo ateiviai iš Sirijaus sistemos, kurie apmokė dogonus, o prieš juos – babiloniečius, kurių mitinį žmogų-žuvį Oaną jis laikė ta pačia būtybe. Carlas Saganas knygoje „Broca smegenys“ (1979 m.) atsakė, kad kontaktas su europiečiais buvo nepalyginamai labiau tikėtinas žinių šaltinis. Apie Sirijų B buvo plačiai rašoma XX a. trečiajame dešimtmetyje, kai buvo suprastas jo nepaprastas tankis, o dogonų pasakojimai apie Jupiterio palydovus ir Saturno žiedus, kuriuos taip pat citavo Temple'as, idealiai atitiko to meto Europos populiariųjų mokslo žurnalų lygį, o ne nežemiškos civilizacijos žinias.

Lemiamą smūgį šiai teorijai sudavė olandų antropologas Walteris van Beekas. Dešimtmetį praleidęs tarp dogonų, jis pakalbino dešimtis žynių ir nustatė, kad nė vienas dogonas už Griaule šeimos informatorių rato nežinojo apie Po tolo orbitą ar Sirijaus palydovus. Mokslininkai, tarp jų Carlas Saganas, padarė išvadą: prieš Griaule ekspedicijas Bandiagaroje lankėsi prancūzų mokyklų mokytojai ir astronomai, kurie pasakojo apie 1862 m. atradimą. Kaimo išminčiai šias naujas astronomines žinias tiesiog natūraliai įpynė į savo mitus, norėdami pradžiuginti smalsų prancūzų profesorių.

Vis dėlto viena mįslė išlieka: kodėl dogonų Sigui ceremonija vyksta kas šešiasdešimt metų, o ne kas penkiasdešimt, jei ji iš tiesų būtų buvusi susieta su Sirijaus B periodu? Tai rodo, kad senasis kalendorius turėjo savarankišką 60 metų ritmą, panašų į Pietų Azijos ciklą.

Ką bendro turi abi tradicijos

Ifá ir dogonų kosmologija pasiekia stulbinamai panašias išvadas per visiškai skirtingus įrankius. Abi tradicijos atmeta mintį, kad pasaulis yra aklas atsitiktinumas. Abi jos mato visatą kaip dinamišką pusiausvyrą tarp tvarkos (Orunmila, Nommo) ir chaoso (Eshu, Blyškioji lapė). Chaosas čia nėra blogis; tai būtina laisvės, pokyčių ir kūrybiškumo sąlyga.

Abiejose sistemose pasaulis yra perskaitomas kaip knyga. Tvarka ir netvarka yra įaustos į pačią būties struktūrą nuo pradžių pradžios; žinios nuolat teka iš nematomosios sferos į matomąją, o žmogus aktyviai dalyvauja palaikant kosminę pusiausvyrą per ritualinius veiksmus, pagarbą protėviams ir kilnų charakterį (iwa pele). Nė viena iš jų nežada, kad ateitis yra akmeninė ir nekintama. Jos siūlo išminties žibintą, leidžiantį suprasti, kur žmogus stovi šiandien ir kokį žingsnį jam dera žengti rytoj.