Džjotiša

Vedų akis

Džjotiša savo pavadinimą kildina iš sanskrito žodžio džjoti, reiškiančio šviesą arba dangaus kūną, ir klasikinėje literatūroje pagarbiai vadinama Vedų akimi (Veda Čakšu). Ji yra viena iš šešių pagalbinių Vedų disciplinų (Vedangų), sukurtų tam, kad žmogus matytų laiką, suprastų kosminį ritmą ir gebėtų tinkamu momentu atlikti dvasinius bei visuomeninius ritualus. Džjotiša apima tris didžiules šakas: sidhantą (matematinę astronomiją ir kalendoriaus skaičiavimus), samhitą (mundaninę astrologiją, gamtos reiškinius, kometas ir valstybių likimus) bei horą (individualią gimimo horoskopų astrologiją). Dangaus kūnų judėjimas čia suprantamas kaip didysis kosminis karmos veidrodis.

Vedanga Džjotiša ir penkerių metų juga

Seniausias išlikęs Indijos astronominis traktatas yra Vedanga Džjotiša, tradiciškai priskiriamas išminčiui Lagadhai. Jo sukūrimo laikas datuojamas maždaug 1400–1200 m. pr. m. e., remiantis tekste užfiksuota dangaus padėtimi: žiemos saulėgrįža tuo metu sutapo su Šravišthos (Dhaništhos) nakšatros pradžia, o vasaros saulėgrįža – su Ašlešos viduriu. Tekstas išliko dviejose redakcijose: Rigvedos (36 posmai) ir Jadžurvedos (43 posmai).

Šis veikalas yra apeiginis kalendorius, o ne gimimo horoskopų vadovėlis. Jo tikslas buvo nustatyti taisyklingą mėnulio ir saulės laiką aukojimams. Jis nustatė penkerių metų saulės ir mėnulio jugą, kurioje 62 sinodiniai Mėnulio mėnesiai (su dviem įterptais keliamaisiais mėnesiais) buvo suderinti su penkeriais saulės metais (1830 dienų). Diena buvo dalijama į trisdešimt muhurtų, o laikas matuojamas vertikaliu šešėlio gnomonu ir variniu vandens laikrodžiu. Dangaus skliautas buvo padalytas į dvidešimt septynias nakšatras – žvaigždžių buveines, kurių kiekviena turėjo savo vedinę dievybę.

Graikų, babiloniečių ar indų?

Kaip Indijos astronomija nuo šio ankstyvojo apeiginio kalendoriaus perėjo prie zodiako ženklų, būstų ir geometrinių aspektų, yra vienas labiausiai diskutuojamų klausimų mokslo istorijoje. XIX ir XX amžiuje vakariečių tyrinėtojai, vadovaujami Davido Pingree, tvirtino, kad horoskopinė astrologija į Indiją atkeliavo iš helenistinio pasaulio per Romos prekybinius kelius I–II mūsų eros amžiais. Pagrindinis šios teorijos šaltinis yra Javanadžataka („Graikų horoskopija“), graikų astrologinio veikalo vertimas į sanskritą, atliktas Javanešvaros 149/150 m. e. Vakarų kšatrapų dvare ir vėliau eiliuotas Sphudžidhavadžos 269/270 m. Naujesni tyrinėtojai pažymi, kad dalis šių datų ir vienašališkos įtakos modelių reikalauja esminio patikslinimo.

Tam tikri skoliniai yra neginčijami. Sanskrito astrologijoje gausu graikiškos kilmės techninių terminų: hora (valanda, horoskopas), drekana (dekanas), kendram (centras, kampinis būstas), lipta (minutė), apoklima (krintantis būstas), panaphara (sekantis būstas), o patys zodiako ženklai Javanadžatakoje vadinami graikiškais vardais (Krija, Tavuri, Džituma). Tačiau indų mokslininkai šias sąvokas transformavo, sujungė su nakšatromis ir karmos filosofija.

Bagdatas ir al-Birunis

Žinios tekėjo ir priešinga kryptimi. VIII amžiuje Abasidų kalifato sostinė Bagdatas tapo pasauliniu mokslo centru. 771 arba 773 m. e. indų mokslininkas Kanka atgabeno sanskrito astronominius tekstus į kalifo al-Mansuro dvarą. Ibrahimas al-Fazari ir Yaqubas ibn Tariqas išvertė Brahmaguptos veikalus į arabų kalbą kaip Zīj al-Sindhind. Per šiuos vertimus arabų pasaulis perėmė dešimtainę pozicinę skaičiavimo sistemą su nuliu ir trigonometrinę sinuso funkciją (jya sanskrite tapo jayb arabiškai, o vėliau – sinus lotyniškai). Al-Chorezmis savo lentelėse rėmėsi indų skaičiavimais, o al-Birunis savo monumentaliame veikale Kitab al-Hind pateikė išsamiausią ir objektyviausią Džjotišos analizę.

Gnomonai, vandens laikrodžiai ir skaičių eilės

Ankstyvieji indų astronomai dirbo su paprastais, bet itin tiksliais prietaisais. Šešėlio gnomonas (šanku) buvo 12 pirštų ilgio vertikalus strypas, pastatytas horizontaliame apskritime; stebint šešėlio galo kelią, buvo nustatoma tiksli šiaurės–pietų ašis, lygiadieniai ir vietovės geografinė platuma. Naktį laiką matuodavo ghatika-jantra – plūduriuojantis varinis pusrutulis su kalibruota skylute dugne, kuris nuskęsdavo lygiai po vienos ghatikos (24 minučių).

Neturėdami spausdintų lentelių, astronomai didžiulius skaičius užšifruodavo sanskrito eilėraščiuose. Dvi populiariausios sistemos buvo Katapadžadi, kurioje priebalsės atitiko skaitmenis nuo 1 iki 9 ir 0, bei bhūta-sankhja, kurioje skaičiai buvo pakeičiami gerai žinomomis sąvokomis: „mėnulis“ reiškė 1, „akys“ – 2, „ugnys“ – 3, „vedos“ – 4, „stichijos“ – 5, o „dangus“ – 0. Skaitant iš dešinės į kairę, gausios skaičių eilės virsdavo poetiškomis giesmėmis.

Sidhantos ir trys šakos

Nuo V mūsų eros amžiaus Indijos astronomija įgijo tvirtą matematinį pagrindą traktatuose, vadinamuose sidhantomis. Ankstyvąsias penkias sidhantas (Paitamaha, Vasištha, Paulisa, Romaka ir Surja) Varahamihira apibendrino apie 550 m. e. savo veikale Pančasidhantika. Vėliau sekė didieji Arjabhatos, Brahmaguptos ir Bhaskaros II traktatai, įtvirtinę Indijos astronomijos autoritetą.

Sidhantos aprašo geocentrinį dangų ir skaičiuoja planetų vidutines bei tikrąsias padėtis per milžiniškas laiko epochas (kalpas ir mahadžugas). Viena mahadžuga (4,32 milijono metų) dalijama į keturis amžius, iš kurių dabartinis – Kalidžuga – prasidėjo 3102 m. pr. m. e. vasario 18 d. Planetų regimasis judėjimas buvo skaičiuojamas dviejų pakopų epicikline teorija: manda pataisa koregavo orbitos elipsinį netolygumą (greičio pokyčius), o šighra pataisa atsižvelgė į Žemės orbitos santykį su stebima planeta.

Tie patys tekstai vertino Žemės skersmenį ir planetų atstumus. Arjabhata pateikė Žemės apskritimo ilgį kaip 39 968 kilometrus – stulbinančiai arti šiuolaikinio matavimo (40 075 km) – ir drąsiai teigė, kad fiks ребuntos žvaigždės nejuda, o regimąjį jų sukimąsi sukelia kasdienis pačios Žemės sukimasis aplink savo ašį.

Siderinis zodiakas ir ajanamša

Džjotiša naudoja siderinį (nirajana) zodiaką: 0° Avino yra griežtai susietas su fiks ребuntomis žvaigždėmis, o ne su pavasario lygiadieniu, kaip šiuolaikinėje Vakarų tropinėje astrologijoje. Dėl Žemės ašies precesijos pavasario lygiadienio taškas lėtai slenka atgal per zodiako žvaigždynus maždaug 50,3 lanko sekundžių per metus.

Tropinis ir siderinis zodiakas sutapo maždaug pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje (dažniausiai nurodomi 285 m. e.). Nuo to laiko atstumas tarp jų – vadinamas ajanamša – nuolat didėjo ir šiandien viršija 24 laipsnius. Todėl daugumos žmonių zodiako ženklas Džjotišoje pasislenka per vieną ženklą atgal, palyginti su Vakarų horoskopu.

Lahiri ajanamša (dar vadinama Čitra Pakša) yra labiausiai paplitusi ir oficialiai patvirtinta Indijos vyriausybės kalendoriaus reformos komiteto 1955 m. Ji fiksuoja zodiako pradžią taip, kad ryškioji žvaigždė Spika (Čitra) būtų tiksliai ties 0° Svarstyklių. Kiti žymūs astronomai siūlė alternatyvias vertes (Raman, Krishnamurti, Fagan-Bradley), besiskiriančias vienu ar dviem laipsniais.

Pančanga: penkios laiko galūnės

Pančanga, pažodžiui reiškianti „penkias galūnes“, yra tradicinis Indijos kalendorius, nustatantis kiekvienos dienos ir momento dvasinę bei astrologinę kokybę:

• Tithi, Mėnulio diena: kiekvienas 12° kampinis Saulės ir Mėnulio atstumas (30 tithi per mėnesį: 15 šviesiųjų ir 15 tamsiųjų);
• Vara, savaitės diena: septynios dienos nuo sekmadienio (Ravivara) iki šeštadienio (Šanivara), valdomos klasikinių planetų;
• Nakšatra, Mėnulio stotis: viena iš 27 zodiako atkarpų po 13°20', rodanti Mėnulio padėtį žvaigždžių fone;
• Joga, kampinė Saulės ir Mėnulio suma: 27 jogos po 13°20', nurodančios dienos harmoniją ar kliūtis;
• Karana, pusė tithi: 6° kampinis atstumas (iš viso 60 karana per mėnesį), rodanti praktinių veiksmų efektyvumą.

Senesnė dvidešimt aštuntoji nakšatra, Abhidžit, apimanti dalį Utarasadhos ir Šravanos, naudojama išskirtinai elekcinėje astrologijoje (muhurtoje), parenkant itin palankų momentą dienos viduryje, kai Saulė pasiekia aukščiausią tašką danguje.

Dašos: kaip horoskopas skleidžiasi laike

Kai Vakarų astrologija įvykių prognozavimui remiasi daugiausia tranzitais, Džjotiša pasikliauja dašomis – planetiniais periodais, kurie vienas po kito pažadina gimimo horoskopo pažadus. Pagrindinė sistema yra Vimšotari, „120 metų“ daša, išsamiai aprašyta veikale Brihat Parašara Hora Šastra. Šie 120 metų, atspindintys idealią pilną žmogaus gyvenimo trukmę, yra padalyti septynioms matomoms planetoms ir dviem Mėnulio mazgams – Rahu ir Ketu – pagal griežtą tvarką ir nustatytą trukmę: Ketu (7 metai), Venera (20), Saulė (6), Mėnulis (10), Marsas (7), Rahu (18), Jupiteris (16), Saturnas (19) ir Merkurijus (17).

Gimimo momentu Mėnulio užimama nakšatra nustato, kurioje šio ciklo vietoje žmogus pradeda savo gyvenimą. Kiekvieną iš dvidešimt septynių nakšatrų valdo viena iš devynių dašų planetų, ir ši seka zodiake kartojasi tris kartus. Nakšatros atkarpos dalis, kurios Mėnulis dar nespėjo nukeliauti gimimo akimirką, nustato pirmosios dašos likutį; visi vėlesni periodai seka griežtai nustatyta tvarka. Kiekvieno didžiojo periodo (Mahadašos) viduje bėga devyni subperiodai (Antardašos) ta pačia seka, sukurdami aštuoniasdešimt vieną kombinaciją, leidžiančią astrologui prognozes sukonkretinti mėnesių tikslumu.

Džaimini: ženklai, karakos ir arudhos

Džaimini sutros siūlo lygiagretų astrologinį įrankių rinkinį, kuris veikia šalia Parašaros sistemos. Čia aspektai formuojami tarp pačių zodiako ženklų: judrieji ženklai aspektuoja visus fiksuotus (išskyrus gretimą), o dvilypiai ženklai aspektuoja vieni kitus.

Džaimini taip pat pakeičia fiksuotus planetų reikšmių rodiklius septyniomis čara karakomis – kintamomis reikšmių planetomis, kurias nustato planetų pasiektas laipsnis ženkle gimimo momentu:

Arudha pada yra Džaimini sąvoka, parodanti, kaip reiškinys atrodo išoriniame pasaulyje. Pavyzdžiui, lagnos arudha (Arudha Lagna) rodo žmogaus socialinį statusą, reputaciją ir tai, kaip jį mato visuomenė, o tai dažnai skiriasi nuo jo tikrosios vidinės būsenos.

Šešiolika harmoninių diagramų

Įprastas gimimo horoskopas, Raši (D-1), aprašo fizinį kūną ir bendrą gyvenimo tėkmę. Konkretesniems klausimams išnagrinėti Brihat Parašara Hora Šastra pateikia šešiolika harmoninių padalijimo diagramų – Šodašavargą. Kiekviena iš jų padalija kiekvieną 30° zodiako ženklą į lygias dalis, kiekvienai daliai priskiria atskirą ženklą ir perbraižo planetas naujame apskritime, kuris skaitomas kaip savarankiškas horoskopas. X a. Varahamihyros Brihat Džatakos komentatorius Bhattotpala pabrėžė, kad planeta, kuri harmoninėse vargose nuolat patenka į savo valdas arba egzaltacijos ženklą, įgyja išskirtinę galią.

Navamša (D-9) yra svarbiausia diagrama po pagrindinio horoskopo. Ji dalija kiekvieną ženklą į devynias dalis po 3°20', atitinkančias nakšatrų ketvirčius (padas). Ji rodo santuokinį gyvenimą, partnerį ir žmogaus dvasinį potencialą brandžiame amžiuje. Planeta, esanti tame pačiame ženkle tiek D-1, tiek D-9, vadinama Vargottama ir įgyja ypatingą galią.

Kitoje skalės pusėje yra Šaštiamša (D-60), kuri kiekvieną zodiako ženklą padalija į šešiasdešimt dalių po pusę laipsnio (30 lanko minučių). Ascendantas pusę laipsnio nueina maždaug per dvi laikrodžio minutes, todėl patikimai D-60 analizei reikalingas beveik minutės tikslumu žinomas gimimo laikas. Parašara kiekvienam iš šešiasdešimties segmentų priskiria valdančiąją dievybę: palankias, tokias kaip Deva, Amrita ir Sudha, arba nuožmias, tokias kaip Ghora, Davagni ir Kala, o lyginiuose ženkluose dievybių seka eina atvirkštine tvarka. Klasikiniai autoriai šią diagramą laiko galutiniu nuosprendžiu planetai: netgi planeta, užimanti puikią padėtį Raši ir Navamšoje, laikoma pažeista, jei ji patenka į nuožmią Šaštiamšos dalį.

Planetų galios matavimas

Žinoti, kuriame būste stovi planeta, yra tik pusė darbo; astrologas privalo įvertinti jos faktinę jėgą veikti. Tam naudojamos dvi matematinės sistemos.

Vimšopaka bala vertina planetos orumą harmoninėse vargų diagramose pagal 20 taškų skalę. Kiekvienoje diagramoje planeta pelno taškus pagal savo sudėtinį santykį su užimamo ženklo valdovu: 20 taškų savo valdose, 18 su didžiuoju draugu, 15 su draugu, 10 esant neutraliam, 7 su priešu ir 5 su didžiuoju priešu. Šis sudėtinis santykis sujungia nuolatinę prigimtinę planetų draugystę su laikinąja, kurią sukuria pats horoskopas (planetos, esančios 2, 3, 4, 10, 11 ir 12 būstuose viena nuo kitos, tampa laikinais draugais). Diagramos vėliau pasveriamos: šešių vargų sistemoje Raši tenka 6 iš 20 taškų, Navamšai – 5, Drekkanai – 4, o Horai, Dvadašamšai ir Trimšamšai – likusieji. Surinkti 15 ar daugiau taškų reiškia, kad planeta pajėgi visiškai realizuoti savo dovanas; mažiau nei 10 taškų rodo, kad jos periodas žada daugiau, nei gali duoti.

Šadbala, šešeriopa jėga, matuoja planetos pajėgumą pasireikšti per šešis skirtingus astronominius ir erdvinius veiksnius:

• Sthana bala, padėties jėga: didžiausia egzaltacijos ženkle, savo valdose ir palankiose vargose;
• Dik bala, krypties jėga: didžiausia tam tikruose kampiniuose būstuose (Jupiteris ir Merkurijus 1 būste rytuose, Mėnulis ir Venera 4 būste šiaurėje, Saturnas 7 būste vakaruose, Saulė ir Marsas 10 būste pietuose);
• Kala bala, laiko jėga: priklauso nuo gimimo dienos ar nakties, mėnesio ir metų planetinio valdovo;
• Chesta bala, judėjimo jėga: didžiausia, kai planeta yra retrogradinė arba juda lėtai (arčiau Žemės);
• Naisargika bala, prigimtinė jėga: nekintamas natūralus šviesumas (Saulė stipriausia, Saturnas silpniausias);
• Drik bala, aspektų jėga: gaunama iš kitų planetų palankių ar priešiškų aspektų (drišti).

Standartinės lentelės nustato minimalų rupų skaičių, kurį planeta privalo surinkti, kad būtų laikoma pajėgia veikti:

Kai dvi iš penkių tikrųjų planetų (Marsas, Merkurijus, Jupiteris, Venera ar Saturnas) priartėja viena prie kitos arčiau nei vienu laipsniu, įvyksta planetų karas (graha yuddha). Šiauresnė arba šviesesnė planeta laimi karą, o pralaimėjusioji praranda savo galią atnešti gerus rezultatus.

Planetos taip pat turi amžiaus būsenas (avasthas). Baladi avasthos skirsto ženklą į penkias dalis po šešis laipsnius: kūdikystę (bala), jaunystę (kumara), brandą (yuva), senatvę (vriddha) ir mirtį (mrita). Jauna planeta pasižymi didžiausiu gyvybingumu.

Aštakavarga: tranzitų matematika

Aštakavarga, pažodžiui reiškianti „aštuoneriopą padalijimą“, yra Džjotišos matematinis tranzitų vertinimo metodas. Tranzitas, skaičiuojamas tik nuo Mėnulio, ignoruoja likusią horoskopo dalį; aštakavarga įvertina kiekvieną ženklą vienu metu iš aštuonių atskaitos taškų – septynių planetų ir lagnos. Kiekvienai planetai klasikinės taisyklės nurodo, kurie ženklai, skaičiuojant nuo kiekvieno iš šių aštuonių taškų, yra palankūs. Kiekvienas palankus rodiklis pelno tašką; regioninės tradicijos skiriasi tuo, ar jis žymimas tašku, ar brūkšneliu, o šiuolaikinė programinė įranga jį vadina bindu.

Kiekvienas zodiako ženklas padalijamas į aštuonias dalis (kakšjas) po 3°45', valdomas septynių planetų ir lagnos. Kiekviena planeta skiria teigiamą tašką (bindu) tiems ženklams, su kuriais palaiko palankų santykį savo asmeninėje lentelėje (bhinnaštakavarga).

Sudėjus visų aštuonių veiksnių taškus, gaunama bendroji matrica – sarvaštakavarga (iš viso 337 taškai per visus dvylika būstų; vidurkis yra 28 taškai būstui). Būstas, turintis 30 ar daugiau taškų, yra stiprus ir klestintis, o turintis mažiau nei 25 taškus – silpnas ir pažeidžiamas.

Tikslesniam prognozavimui taškai redukuojami du kartus: atliekama Trikona šodhana (panaikinant bendrus taškus trijų to paties elemento ženklų trigonuose) ir Ekadhipatja šodhana (išlyginant tos pačios planetos valdomų dviejų ženklų taškus).

Gauti redukuoti taškai vėliau dauginami. Kiekvienas zodiako ženklas turi savo pastovų daugiklį – raši gunakarą (tarp jų Avinas – 7, Jautis – 10, Žuvys – 12), o kiekviena planeta turi savo daugiklį – graha gunakarą. Sudėjus šias sandaugas gaunama šodhja pinda – vienas galutinis skaičius, rodantis kiekvienos planetos svorį horoskope. Klasikiniai tekstai naudoja šį skaičių formulėse, kurios dalija iš 27 ir liekaną laiko nakšatra; vėliau stebimas Saturno ar Jupiterio tranzitas per šią nakšatrą ir jos trigonus. Brihat Parašara Hora Šastra taiko šias formules klausimams apie tėvą, vaikus ir gyvenimo trukmę.

Skaičiavimo tradicija

Malo kuri prognostinė sistema pasaulyje reikalauja tiek daug matematinio kruopštumo, kiek klasikinė Džjotiša. Tačiau šis skaičiavimas niekada nebuvo savitikslis: Indijos išminčiams matematika buvo būdas iššifruoti sielos karmos modelį ir padėti žmogui gyventi darnoje su kosmosu. Tradicija yra prieinama 52 kalbomis Tarot Academy platformoje.