Tibeto astrologija

Kas yra Tibeto astrologija

Tibetiečiai šią discipliną vadina tsi arba tsi-rig – skaičiavimo mokslu. Ji nėra paprastas horoskopų būrimas ar planetų stebėjimas; tai plati ir griežta kosmologinė sistema, valdanti visą Tibeto kultūrinį gyvenimą. Astrologas (tsi-pa) nustato oficialų religinių švenčių ir žemės ūkio darbų kalendorių, tiria naujagimio karminį potencialą, vertina santuokos partnerių suderinamumą, nurodo tinkamą laiką laidotuvių apeigoms ir glaudžiai bendradarbiauja su Tibeto gydytoju diagnozuojant ligas bei gaminant vaistus.

Pati tradicija atvirai pripažįsta esanti didinga sintezė. Tibetiečių posakis teigia: „Baltoji astrologija atėjo iš Indijos, Juodoji astrologija atėjo iš Kinijos, o tarp jų stovi dievai ir dvasios iš paties Tibeto žemės.“ Šios trys srovės buvo sujungtos į vientisą budistinę pasaulėžiūrą, kurioje visata ir žmogaus kūnas veikia kaip vieningi dvasiniai indai.

Trys paveldo šaltiniai

Bonas. Dar prieš budizmo atėjimą į Tibetą vietiniai gyventojai turėjo savitą animistinę ir šamanistinę Bono religiją. Bonpo žyniai garbino vietos dvasias, gamtos jėgas ir stebėjo dangų. Iš Bono tradicija perėmė dvasinį kraštovaizdžio pajautimą, kalnų dievybes (yul-lha), požemio dvasias (lu) bei La – cirkuliuojančios apsauginės sielos – sampratą, taip pat ritualinius siūlų kryžius (namkha), naudojamus stichijoms suderinti.

Kinija. Tradicija pasakoja, kad Tangų imperijos princesė Wencheng, VII amžiuje ištekėjusi už Tibeto karaliaus Songtseno Gampo, atsivežė knygų apie astrologiją, geomantiją ir mediciną. Ši kiniškoji srovė Tibete buvo pavadinta Nag-tsi („juodąja astrologija“, pagal tradicinius tamsius kinų drabužius). Ji padovanojo Tibetui dvylika gyvūnų, penkias stichijas, aštuonias Parkha trigramas iš I Čing ir devynis Meva skaičius iš Lo Šu kvadrato.

Indija. Antroji didžioji banga atsirito XI amžiuje kartu su vėlyvuoju budizmo atgimimu. 1027 metais į tibetiečių kalbą buvo išversta Kalačakros tantra (Laiko ratas). Ši indiškos kilmės sistema gavo Kar-tsi („baltosios astrologijos“) vardą ir atnešė griežtą matematinę astronomiją, planetų efemerides, 28 mėnulio stotis (nakšatras) bei 60 metų Rabdžiungo ciklą, kurio pradžia buvo susieta būtent su 1027 metų vertimu.

Nuo vienuolyno iki valstybės

Bėgant šimtmečiams Tibeto lamos ir mokslininkai pavertė šį žinių mišinį oficialia valstybine disciplina. XIV–XV amžiuose iškilo dvi didžiosios kalendoriaus mokyklos: Tsurphu mokykla, įkurta III Karmapos Rangjungo Dordžės Karma Kagyu vienuolyne, ir Phugpa mokykla, susiformavusi Centriniame Tibete, kurios matematines taisykles ištobulino Khedrubas Norsangas Gyatso. Phugpa tradicija vėliau tapo vyraujančia Gelug ordino ir visos Tibeto vyriausybės sistema.

Lemiamas žingsnis buvo žengtas valdant V Dalai Lamai ir jo regentui Desi Sangye Gyatso (1653–1705 m.). Šis genialus administratorius ir mokslininkas parašė „Baltąjį berilą“ (Phug-lugs Bai-dkar) – monumentalų tūkstančio puslapių astrologijos traktatą, sujungusį Kar-tsi, Nag-tsi ir Jang-čar metodus, bei „Mėlynąjį berilą“ medicinai. Šie du veikalai kartu su garsiosiomis medicinos thangk坚持 tapo standartiniais Men-Tsee-Khang instituto vadovėliais.

Kar-tsi ir Laiko ratas

Kalačakra moko apie laiką trimis glaudžiai susijusiais lygmenimis. Išorinis Laiko ratas (chi-khorlo) yra pati makrokosmo visata: planetų judėjimas, sezonų kaita, eklipsės ir metų ciklai. Vidinis Laiko ratas (nang-khorlo) yra mikrokosmas – žmogaus kūnas su subtiliaisiais energijos kanalais (tsa), vėjais (lung) ir lašais (thigle). Alternatyvusis Laiko ratas (zhen-khorlo) yra dvasinė meditacijos praktika, per kurią jogas išgrynina vidinį kūną ir pasiekia nušvitimą. Ši dermė reiškia, kad planetų judėjimas danguje tiesiogiai atsiliepia žmogaus kraujotakai ir kvėpavimui.

Baltoji astrologija seka penkis tradicinius indiškus faktorius (panchanga): saulės dieną, mėnulio dieną (tithi), Mėnulio stotį (nakshatra), planetų kombinaciją (yoga) ir pusdienį (karana). Ji apskaičiuoja septynių matomų planetų padėtis, pridėdama du Mėnulio mazgus – Rahu (drakono galvą) ir Ketu (uodegą) – bei kometą Ketu, kuri vertinama kaip savarankiškas dangaus kūnas.

Kalendorius

Tibeto kalendorius yra mėnulio-saulės kalendorius. Jo mėnesiai seka tikrąsias Mėnulio fazes: pirmoji diena prasideda po jaunaties, o penkioliktoji diena visada yra Mėnulio pilnatis. Kadangi dvylika mėnulio mėnesių sudaro tik maždaug 354 dienas, kalendorius atsilieka nuo 365 dienų saulės metų. Kas 32–33 mėnesius įterpiamas papildomas keliamasis mėnuo (dawa zurpa), kad sezonai nesusimaišytų.

Dienų skaičiavimas yra dar subtilesnis. Mėnulio diena (tshe-zhag) yra laikas, kurio reikia Mėnuliui pasislinkti 12 laipsnių Saulės atžvilgiu. Kadangi dangaus kūnų greičiai nėra pastovūs, mėnulio diena gali būti trumpesnė arba ilgesnė už įprastą parą. Dėl šios priežasties Tibeto kalendoriuje atsiranda praleistos dienos (chad-zhag, kai mėnulio diena prasideda ir baigiasi tarp dviejų saulėtekių) arba pasikartojančios dienos (lhag-zhag, kai viena mėnulio diena apima du saulėtekius). Taip kalendoriuje po 7 dienos gali iš karto sekti 9 diena, arba būti dvi 10 dienos iš eilės.

Phugpa ir Tsurphu mokyklos taiko šiek tiek skirtingas vidutinio planetų greičio formules, todėl tam tikrais metais jų kalendoriai išsiskiria viena diena, o retais atvejais – ištisu keliamuoju mėnesiu. Dėl to Losaras (Tibeto Naujieji metai) skirtinguose vienuolynuose kartais švenčiamas skirtingu metu.

Nag-tsi ir penkios stichijos

Jei Baltoji astrologija nustato kada, tai Juodoji astrologija (Nag-tsi) paaiškina kas nutiks. Šis amatas, dar vadinamas Jung-tsi (stichijų astrologija), nenaudoja planetų koordinačių; jis operuoja penkių kiniškų stichijų sąveika: Medžiu, Ugnimi, Žeme, Metalu (Tibete dažniau vadinamu Geležimi) ir Vandeniu. Kiekvienai stichijai būdinga savita energijos kokybė, spalva ir kryptis.

Šių stichijų susitikimus valdo du amžini santykiai: motinos ir vaiko santykis (kūrimo ciklas, kur Medis gimdo Ugnį, Ugnis – Žemę, Žemė – Geležį, Geležis – Vandenį, Vanduo – Medį) bei draugo ir priešo santykis (įveikimo ciklas, kur Medis ardo Žemę, Žemė sugeria Vandenį, Vanduo gesina Ugnį, Ugnis lydo Geležį, Geležis kerta Medį). Astrologas lygina asmens stichijas su einamųjų metų stichijomis, kad nustatytų harmoniją ar pavojų.

Pamatiniame kosmologiniame mite pasakojama apie didingą auksinį vėžlį – išminties bodhisatvos Mandžušri emanaciją, – gulintį ant nugaros pirminiame vandenyne. Ant jo pilvo išraižyti visi visatos laiko ir erdvės simboliai: devyni Meva skaičiai centre, aštuonios Parkha trigramos aplink juos ir dvylika zodiako gyvūnų išoriniame rate. Šis atvaizdas – Sipa Khorlo – yra visų Tibeto astrologinių skaičiavimų žemėlapis.

Gyvūnai ir šešiasdešimt metų

Dvylika zodiako gyvūnų yra Pelė, Jautis, Tigras, Kiškis, Drakonas, Gyvatė, Arklys, Ožka, Beždžionė, Paukštis, Šuo ir Kiaulė. Kiekvienas gyvūnas paeiliui suporuojamas su penkiomis stichijomis, kurios pasireiškia vyriška (jang) ir moteriška (in) formomis. Taip suformuojamas 60 metų ciklas, vadinamas Rabdžiungu (rab-byung). Pirmasis Rabdžiungas prasidėjo 1027 metais Ugnies Kiškio metais, o šiuo metu gyvename XVII Rabdžiunge, prasidėjusiame 1987 metais.

Savaitės dienos turi planetinius valdovus, lygiai kaip Indijoje ar Europoje: sekmadienis yra Saulė, pirmadienis – Mėnulis, antradienis – Marsas, trečiadienis – Merkurijus, ketvirtadienis – Jupiteris, penktadienis – Venera, o šeštadienis – Saturnas.

Devyni Meva

Meva (pažodžiui „apgamai“, „dėmės“ ar „žymės“) yra devyni skaičiai, kilę iš senovės Kinijos Lo Šu magiškojo kvadrato. Kiekvienas Meva neša specifinę spalvą, stichiją, kryptį ir karminę reikšmę:

Einamųjų metų Meva kiekvienais metais mažėja vienetu (po 1 seka 9). Kiekvienas žmogus turi prigimtinį gimimo Meva skaičių, rodantį praėjusių gyvenimų karmą, dvasines dovanas ir polinkį į tam tikras ligas. Kai einamųjų metų Meva sutampa su asmens gimimo Meva (tai nutinka kas devynerius metus), sakoma, kad žmogus išgyvena Meva sugrįžimą – laikotarpį, reikalaujantį ypatingo dvasinio atsargumo, atgailos ir apsauginių apeigų.

Aštuonios Parkha

Parkha yra aštuonios I Čing knygos trigramos, kurias tibetiečiai taria Li, Khon, Dwa, Khen, Kham, Gin, Zon ir Zin. Jos išdėstytos aplink kompasą: Li (Ugnis) pietuose, Kham (Vanduo) šiaurėje, Zin (Medis) rytuose, Dwa (Geležis) vakaruose, o likusios keturios užima tarpines kryptis.

Iš Parkha trigramų kyla keturios palankios ir keturios pavojingos kryptys, nustatomos pagal asmens lytį ir amžių:

Penkios gyvybinės jėgos

Pati savičiausia ir giliausia Tibeto astrologijos dalis yra penkių asmeninių gyvybinių jėgų analizė. Kiekvienas gimimo momentas apdovanoja žmogų penkiomis energetinėmis galiomis, kurių kiekviena turi savo stichiją:

• Srog, gyvybės jėga: pamatinė egzistencijos šerdis, glūdinti širdyje. Ji palaiko patį gyvybės alsavimą; jei Srog stichija pažeista, kyla tiesioginė grėsmė išgyvenimui.
• Lus, kūnas: fizinio kūno konstitucija, atsparumas ligoms, audinių tvirtumas ir bendra fizinė sveikata.
• Wangthang, galia ir klestėjimas: gebėjimas pasiekti tikslus, finansinė sėkmė, autoritetas visuomenėje ir materiali gerovė.
• Lungta, vėjo arklys: sėkmė, laimingi atsitiktinumai, reputacija ir apsauga nuo nelaimių. Kai Lungta stiprus, viskas klojasi savaime; kai nusilpęs – net geriausi planai žlunga.
• La, siela: subtilioji apsauginė esybė, žmogaus energetinis šarvas, palaikantis psichinę pusiausvyrą ir emocinį stabilumą.

Astrologas lygina kiekvienos iš šių penkių jėgų stichiją su einamųjų metų stichija pagal motinos, vaiko, draugo ir priešo santykius. Tai leidžia tiksliai pamatyti, kuri gyvenimo sritis tais metais patirs spaudimą – ar nukentės sveikata (Lus), ar grės finansiniai nuostoliai (Wangthang), ar pritrūks sėkmės (Lungta).

Jei metai žada sunkumų, tradicija siūlo konkrečias dvasines priemones. Srog stiprinamas gelbstint gyvūnus nuo skerdyklos; Lus gydomas atliekant Medicinos Budos praktikas; Wangthang auginamas aukojant vienuolynams; Lungta keliama kabinant spalvingas maldos vėliavėles (lungta) ant kalnų perėjų ir stogų; o La susigrąžinama atliekant ypatingą sielos sušaukimo ritualą (la-gug).

Sowa Rigpa: astrologija ir medicina

Tibeto tradicinė medicina – Sowa Rigpa (gydymo mokslas) – yra neatsiejama nuo astrologijos. Legendinis gydytojas Yuthokas Yöntenas Gönpo, XII amžiuje suredagavęs „Keturias tantras“ (Gyu-zhi), pabrėžė, kad gydytojas, neišmanantis astrologijos, yra panašus į akląjį, vaikštantį be lazdos.

Šioje medicinoje visas organizmas susideda iš penkių stichijų, kurios kūne pasireiškia trimis pagrindiniais humorais arba gyvybiniais pradais (nye-pa):

Sveikata yra dinamiška šių trijų humorų pusiausvyra. Kadangi išorinė gamta nuolat kinta bėgant sezonams, humorai paklūsta tam pačiam ritmui: pavasarį kaupiasi gleivės (Bad-kan), vasaros pabaigoje ir rudenį sukyla tulžis (Mkhris-pa), o žiemą ir vėlyvą pavasarį paūmėja vėjas (Rlung). Gydytojas privalo žinoti sezoninį kalendorių, kad paskirtų tinkamą mitybą.

Medicininė astrologija

Kadangi vidinis ir išorinis Laiko ratai sukasi sinchroniškai, žmogaus kūno pulsas kinta kartu su metų laikais. Pavasarį (Medžio stichijos metu) pulsuoja kepenų ir tulžies pūslės energija; vasarą (Ugnies metu) – širdies ir plonosios žarnos; rudenį (Geležies metu) – plaučių ir storosios žarnos; žiemą (Vandens metu) – inkstų ir šlapimo pūslės; o keturiais tarpiniais sezonais (Žemės metu) – blužnies ir skrandžio. Diagnozuodamas pulsą, gydytojas atsižvelgia į paros metą ir sezoną.

Pats ryškiausias astrologijos taikymas medicinoje yra La (apsauginės sielos) judėjimo stebėjimas. La esybė nėra abstrakti sąvoka; ji keliauja per trisdešimt kūno taškų per Mėnulio mėnesį: 1 mėnulio dieną ji yra didžiojo kojos piršto pagalvėlėje, pamažu kyla kūnu aukštyn iki viršugalvio per pilnatį (15 dieną), o po to leidžiasi žemyn kita kūno puse. Gydytojui griežtai draudžiama atlikti chirurginius pjūvius, kraujo nuleidimą ar prideginimą (moxa) tame kūno taške, kuriame tą dieną apsistojusi La, nes tai gali sukelti gilų sąmonės sutrikimą ar net mirtį.

Brangiosios piliulės

Astrologijos ryšys su medicina pasiekia ir vaistininkystę. Tibeto farmakologija remiasi šešiais pirminiais skoniais, kurie tiesiogiai atspindi stichijų derinius ir daro specifinį poveikį kūnui:

Patys vertingiausi ir garsiausi Tibeto vaistai yra rinchen rilbu – brangiosios piliulės, kurių sudėtyje yra išgryninto aukso, sidabro, vario, koralų, perlų, rubinų ir detoksikuoto gyvsidabrio pelenų. Šių piliulių gamyba yra sudėtingas dvasinis ir cheminis procesas: mineralai renkami ir smulkinami tik palankiomis astrologinėmis dienomis, o galutinis vaistų pašventimas reikalauja savaitėmis trunkančių vienuolių maldų ir mantrų kartojimo.

Šiandien šis principas susiduria su šiuolaikiniu medicininiu reguliavimu. Dideli Men-Tsee-Khang centrai Dharamsaloje ir Lhasoje gamina šias piliules laikydamiesi griežtų tarptautinių laboratorinių standartų, užtikrindami saugumą, kartu išlaikydami tradicinį astrologinį gamybos kalendorių.

Tradicija šiandien

Tibeto astrologija šiandien yra gyva ir klestinti praktika. Kiekvienais metais Men-Tsee-Khang institutas išleidžia oficialų almanachą (lo-tho), kurį perka šimtai tūkstančių žmonių visame Himalajų regione. Šiame leidinyje pateikiamos ne tik religinių švenčių ir kelionių datos, bet ir detalios orų prognozės, žemės ūkio gairės bei medicininiai perspėjimai. Tradicija išliko viena iš nedaugelio pasaulyje, kurioje mokslinis skaičiavimas, dvasinė praktika ir kasdienis gyvenimas tebėra sujungti į vieną nedalomą visumą.

Tibeto medicina ir jos astrologija čia pristatomos kaip kultūrinė ir istorinė tradicija. Jos neatstoja profesionalios gydytojo konsultacijos, medicininės diagnozės ar gydymo, o tradiciniai preparatai, ypač turintys mineralų ar metalų, niekada neturėtų būti vartojami be kvalifikuoto gydytojo priežiūros.